 Nuo šio sezono pradžios „Sūduvos“ futbolo komandoje žaidžiantis 20-metis saugas Povilas Krasnovskis dabar, kaip sakoma, „ant bangos“. Neseniai jo įvarčiai nulėmė komandos pergalės dvikovose su „Šiaulių“ ir Pakruojo „Kruojos“ futbolininkais, šiuo metu jis yra rezultatyviausias dublerių turnyro žaidėjas. Paprašytas pasikalbėti ne tik apie futbolą, vaikinas iš karto sutiko ir nustebino savo paprastumu, nuoširdžiu bendravimu, pomėgiais ir gyvenimo supratimu.
Į aikštelę – nuo aštuonerių metų
„Mėgstu pakalbėti, -- šypsojosi Povilas, kai savaitgalį susitikome prie senojo „Sūduvos“ stadiono. Netoli jo Povilas kartu su komandos draugu bendraamžiu Eivinu Zagursku nuomojasi butą, kuriame turi po savo kambarį. Įdomu tai, kad E.Zagursko dėdė Vidmantas Zagurskas buvo pirmasis Povilo treneris Trakuose. Nuo to ir pradėjome pokalbį.
„Gerai atsimenu, jog man buvo aštuoneri metai, mokiausi antroje klasėje, kai tėtis pirmą kartą nusivedė į futbolo stadioną. Viskas ten man labai patiko – žaidimas, žiūrovų palaikymas, emocijos. Jau netrukus tėtis nuvedė į pirmąją treniruotę. Nuo tada, taigi jau apie dvylika metų aš ir kamuolys – neatskiriami“, -- prisiminė Povilas.
Kaip ir daugelis kitų bendraamžių, iš pradžių jis dažniau stovėdavo vartuose, bet labiau norėjo žaisti aikštelėje. Kai trenerio Ivano Švabovičiaus pakviestas Povilas pradėjo treniruotis Vilniuje, buvusiame „Lokomotyvo“ stadione, iš Trakų, kur gyveno su tėvais, tėtis jį kasdien veždavo į treniruotes ir atgal. Povilas kelis kartus pabrėžė, jog savo tėvui labai dėkingas už tai, kad atrado ir pamėgo futbolą.
Nuo devintosios klasės P.Krasnovskis persikėlė į Vilnių, čia mokėsi ir gyveno bendrabutyje. Mokykloje labiau patiko humanitariniai dalykai, lietuvių kalba, istorija, o tikslieji mokslai sekėsi sunkiau, tad džiaugėsi, kai galėjo atsisakyti fizikos, chemijos pamokų. Nebuvo klasėje geriausias, bet ir ne blogiausias – mokėsi vidutiniškai. Labiausiai patiko geografija, tad, baigęs vidurinę, buvo įstojęs studijuoti šios specialybės Vilniaus pedagoginiame universitete.
Pirmosios varžybos įsiminė ilgam
„“Mokytis norėjau, nors gal ne pedagoginiame. Žinojau, kad studijuodamas geografiją vėliau galėsiu pasirinkti ir turizmo vadybą. Tačiau baigiau tik pirmą sesiją – suderinti mokslu ir futbolą tuo metu buvo tiesiog neįmanoma. Žinoma, ateityje planuoju tęsti studijas, kai tik atsiras tokios galimybės, nes noriu įsigyti aukštojo mokslo diplomą“, -- pasakojo žaidėjas.
P.Krasnovskis žaidė „Vilniaus“ futbolo komandoje. Jis labai gerai atsimena savo debiutą dvikovoje su Kėdainių „Nevėžiu“: „Jaudinausi nerealiai, į aikštelę, likus iki varžybų pabaigos dešimčiai minučių, išbėgau kaip į mūšio lauką. To tiesiog neįmanoma užmiršti, nors žiūrovų tada stadione nebuvo daug“, -- šypsojosi Povilas.
Žaidžiant „Vilniaus“ komandoje, pusmečiui Povilas buvo paskolintas Visagino „Intero“ komandai, bet jos rungtynės taip pat buvo žaidžiamos Vilniuje. Netrukus prasidėjo visiems žinomos problemos „Vilniaus“ komandoje, ją paliko dalis žaidėjų, ėmė vėluoti atlyginimai. Kai komanda negavo akreditacijos A lygai ir visą sezoną žaidė pirmojoje lygoje, P.Krasnovskis vis dar buvo jos narys. Pernai sutartis buvo nutraukta, ir tuomet devyniolikmetis žaidėjas ėmė svarstyti, ką daryti toliau.
Užsienyje įsitvirtinti nepavyko
„Atsirado galimybė darbo paieškoti užsienyje. Iš pradžių dviem savaitėms nuvykau į Ukrainą, Dnepropetrovską, „Dnipro“ komandos peržiūrą. Sąlygos ten puikios, nepalyginamos su esančiomis Lietuvoje. Ukrainoje nepavyko „užsikabinti“, tada su Lietuvos U-21 komanda išvykome žaisti į Vokietiją su tos šalies jaunimo komanda. Ten sužaidėme lygiosiomis 1:1, man pavyko įmušti įvartį. Grįžau ir išvažiavau į Latviją, Liepoją. Su „Metalurgo“ komanda treniravausi dvi savaites, paskui dar dviem savaitėms buvome išvykę į stovyklą Turkijoje. Tačiau ir su latviais teko atsisveikinti“, -- sakė žaidėjas.
Iki to laiko Povilas jau buvo ne kartą lankęsis Marijampolėje, dalyvavęs čia rengtose stovyklose, pažinojo „Sūduvos“ žaidėjus Gytį Urbą, Ernestą ir Bruną Biskius. Prieš šio sezono pradžią jis sulaukė kvietimo žaisti „Sūduvoje“ ir iš karto jį priėmė. Sąlygomis šioje komandoje jaunasis žaidėjas labai patenkintas, jis žaidžia ir dublerių, ir vis dažniau – meistrų komandoje. „Sūduvos“ treneris Gedeminas Jarmalavičius po pastarųjų sėkmingų pasirodymų leido P.Krasnovskiui žaisti visą antrąjį kėlinį su Vilniaus Vėtra“.
„Noriu žaisti pagrindinėje komandoje kuo ilgiau ir kuo geriau. Tai, kad „Sūduva“ pateko į UEFA Europos lygos varžybas, taip pat suteikia naujų šansų žaidėjams. Jei pateksiu į tą aštuonioliktuką, kuris žais šiose varžybose, man tai bus naujas ir svarbus etapas. Žinoma, reikia dar labai daug dirbti, bet futbolą tikrai mėgstu ir be jo neįsivaizduoju gyvenimo“, -- teigė Povilas.
Saksofoną paliko savo sesei
Tačiau jo gyvenime buvo ne vien futbolas – netrukus po to, kai tėtis nuvedė jį į futbolo treniruotes, mama Povilą atvedė į Trakų muzikos mokyklą. Iš pradžių jis grojo fleita, o netrukus į rankas paėmė saksofoną. Šiuo instrumentu Povilas mokėsi groti apie šešerius metus. Paklaustas, ką ir dabar galėtų pagroti, iš karto atsakė, jog be vargo sugrotų populiariąją ispanišką melodiją „Besame mucho“. Savo saksofoną Povilas paliko jaunesniajai sesei Marijai, kuri dabar juo mokosi groti. O Povilo jaunesnysis brolis taip pat eina jo pėdomis – lanko futbolo treniruotes.
Paklaustas, kokią muziką mėgsta, futbolininkas atsako, jog gerą, ir patikslina, jog mėgsta įvairių grupių ir atlikėjų įvairius kūrinius. Kai kas patinka iš „Depeche Mode“, kai kurie Andriaus Mamontovo kūriniai, labiau patinka hip-hopas.
Laisvalaikį P.Krasnovskis dažnai praleidžia su savo širdies drauge Paulina. Mergina – marijampolietė, su ja Povilas susipažino Vilniuje viename draugų vakarėlyje, vėliau bendravo internetu. Dabar Paulina – pirmakursė, ji studijuoja tiksliuosius mokslus Vilniuje. Kai mergina grįžta pas tėvus, su Povilu lankosi kino teatre, eina pas draugus.
Laisvalaikis – ir su knyga rankose
Povilas ne tik žiūri filmus – jis skaito ir knygas. Neseniai baigė „Krikštatėvį“, o prieš tai perskaitė gimtadieniui padovanotą Antoine de Saint-Exupery „Mažąjį princą“, kuris jam labai patiko. Skaitė ir kitą šio prancūzų rašytojo kūrinį „Žemė, žmonių planeta“, o bene didžiausią įspūdį paliko filosofines problemas nagrinėjanti Irvino D.Yalono knyga „Gydymas Šopenhaueriu“.
Futbolininkas neturi savo mėgstamos futbolo komandos, jis negalėjo įvardinti ir žaidėjų, kuriuos laiko savo idealais. Paklaustas, kuo būtų, jei jo gyvenime nebūtų atsiradęs futbolas, pasvarsto, kad dabar gal būtų studentu, ir ne pedagoginiame universitete, o kur nors kitur.
Apie ateitį jis taip pat nenori spėlioti, nors neslepia, kad svajoja ateityje žaisti užsienyje. Didžiausia gyvenimo vertybė Povilui – šeima, o paklaustas, kokių žmonių nemėgsta, atsako, jog pasirenka, su kuo bendrauti ir greitai pajunta, ar su tuo žmogum ras bendrą kalbą, ar ne.
„Dabar darau, kas man patinka ir esu patenkintas gyvenimu. Noriu ir galiu žaisti, tikiu, jog ateityje dar laukia ir daug įvarčių, ir daug pergalių“, -- įsitikinęs jaunasis „Sūduvos“ žaidėjas.
|
