 Algirdas Gustaitis – neeilinė asmenybė ne tik Marijampolės, bet ir Lietuvos futbole. Apie jo sportinį kelią kaip futbolo vartininko ir istorines peripetijas galima būtu pasakoti daug. Jis vienintelis iš Marijampolės senosios kartos futbolininkų yra žaidęs dviejuose “Tiesos“ (dabar LFF) taurės finaluose - 1962 m. ir 1976m.
1962 m. finalinėse rungtynėse susitiko Kapsuko “Šešupė“ ir Kauno “Lima“. Rungtynės vyko tuometiniame Kapsuke. Jas stebėjo 5000 žiūrovų. Šeimininkams teko pripažinti kauniečių pranašumą 1:3. "Pirmasis įvartis tose rungtynėse į mūsų vartus krito dėl mano klaidos“ – prisipažino Marijampolės futbolo veteranas.
Legendiniu Marijampolėje vadinamo vartininko Algirdo Gustaičio palinkėjimai “Sūduvai“ prieš taurės finalą: svarbiausia “neperdegti“ prieš rungtynes ir nusiteikti, kad mes laimėsime. Ir tada būna visai kitoks žaidimas. Labai svarbu tokiose rungtynėse pirmiems įmušti įvartį. Mano nuojauta sako, kad komanda parveš taurę į Marijampolę, ir aš, pagal seną tradiciją, pasitiksiu juos prie “Sūduvos“ stadiono.
Algirdas Gustaitis yra žaidęs penkiose Lietuvos futbolo taurės finalinėse rungtynėse. Dvi iš jų žaidė Marijampolės (Kapsuko) komandose (1962m. ir 1976m.), dvi iš jų žaidė Vilniaus “Saliuto” sudėtyje. Ir tik vieną kartą su komandos draugais jam pavyko laimėti taurę. Tai įvyko 1970m. kai Algirdas žaidė Kėdainių “Nevėžyje”. Mus labiausiai domino 1962m. finalo rungtynės kuriose Kapsuko “Šešupė” patyrė pralaimėjimą (1:3) ir A.Gustaičio karjera, biografijos faktai.
1962 m. Lemiamas susitikimas buvo paskirtas Kapsuke. Rungtynes stebėjo apie 5000 žiūrovų. „Šešupės“ varžovė Kauno „Lima“ „Tiesos“ taures buvo laimėjusi 1956 metais. Dabar šią komandą treniravo buvęs kapsukietis Romualdas Dambrauskas. Jis „Tiesos“ korespondentui finalo išvakarėse pasakė: „Vilčių laimėti turime nemaža. Juk su „Šešupės“ futbolininkais šiais metais jau žaidėme ir nugalėjome 5:0. Suprantama, taurės rungtynes sunku lyginti su pirmenybių susitikimu. Čia galimos visokiausios staigmenos“.
Tuo tarpu Kapsuko „Šešupės“ įmonės direktorius P. Švirinas – jis komandos vidurio gynėjas – telefonu taip kalbėjo: „Tikimės laimėti. Stengsimės parodyti gražų futbolą. „Tiesos“ taurės turnyras buvo didelė pamoka mūsų komandai, ir Raimondo Martinaičio treniruojami futbolininkai siekė gerai įsisavinti jos „pamokas“. Trejus metus gyvuojančiai „Šešupės“ komandai iškovota teisė žaisti finale – nemažas pasiekimas. Džiovintojai Algirdas Kižys, Jonas Rudžianskas, šaltkalvis Algirdas Gustaitis ir kiti kolektyvo nariai sieks pergalės“.
“Šešupės” komanda finalo rungtynes žaidė tokios sudėties : Algirdas Gustaitis, Jurgis Brazauskas, Petras Švirinas, Kostas Tamulynas, Raimundas Martikaitis, Stasys Vesnauskas, Juozas Linkevičius (vėliau jį pakeitė Bronius Dambrauskas), Algirdas Kižys, Jonas Kaupaitis, Jonas Rudžianskas, Klemensas Naumaitis. Kas sudarė 1962 m. komandos pagrindą ir kaip klostėsi taurės finalo rungtynės, – paklausėme Algirdo Gustaičio? Visi buvo vietiniai žaidėjai. Tada komanda vadinosi Kapsuko “Šešupė” ir pagal sudėtį buvo tikrai pajėgi. Keletas žaidėjų baigę Kauno politechnikos institutą grįžo į tuometinį Kapsuką ir žaidė mūsų komandoje. Komandą treniravo Švirinas su Kaupaičiu.
Apie 1962 m. finalo rungtynes su Kauno “Limos” komanda smulkmenų neprisimenu. Rungtynių pradžioje mes turėjome iniciatyvą. Aktyvus prie varžovų vartų buvo P.Švirinas, nors jis ir žaidė gynyboje. Dažnai jungdavosi į puolimą. Bet po truputėli kauniečiai perėmė iniciatyvą ir pirmasis įvartis į mūsų vartus krito, prisipažinsiu, po mano klaidos. Per toli išėjau iš vartų, ir priešininkų puolėjas mane apvedė ir nukreipė kamuolį į tuščius vartus. Po to praleidome dar du įvarčius. Ir tik rungtynių pabaigoje įmušėme paguodos įvartį. Nuo ko prasidėjo jūsų sportinis kelias? Būdamas keturiolikos metų pradėjau lankyti krepšinio treniruotes. Žaisti krepšinį sekėsi neblogai. Be krepšinio su kiemo draugais dažnai žaisdavome ir futbolą. Vieną kartą taip begainiojant kamuolį mane pastebėjo treneris Neverauskas ir pakvietė futbolo treniruotes. Aš kiek pasvarstęs,sutikau. Pradžioje žaidžiau puolėju. Turėjau neblogą smūgį. Bet vieną dieną susirgo mūsų vartininkas, o reikėjo žaisti rungtynes. Tada treneris sako, kad aš žaidžiau krepšinį, moku gaudyti kamuolį, ir turėsiu stovėti vartuose. Nuo tada tapau vartininku. Kaip toliau klostėsi jūsų karjera? Nuo 17 metų pradėjau žaisti už Kapsuko suaugusių komandas. Tai buvo 1956m. Tada komanda vadinosi Kapsuko “Autonormalės”. Iki 1962 m. didelių aukštumų nebuvome pasiekę. Po taurės finalo rungtynių buvau kviečiamas į tuo metu besikuriančią Klaipėdos “Atlanto” meistrų komandą. Atvažiavo treneris Klimkevičius ir pasiūlė važiuoti į Klaipėdą. Aš nesunkiai praėjau atranką, bet ten ilgai neužsibuvau. Teko po pusmečio grįžti į Kapsuką, nes kartą per ilgai užsibuvau pasimatyme su mergina ir už drausmės laužymą teko palikti komandą. Po to vieną sezoną žaidžiau Tauragės “Taure”. Po to teko atlikti karinę tarnybą. Tarnybos metu žaidžiau Vilniaus “Saliuto” komandoje. Su šia komanda aš du kartus žaidžiau taurės finale, bet nė karto nelaimėjome. Apskritai taurės finaluose esu žaidęs penkis kartus. Du kartus Kapsuko komandose (1962m. ir 1976m.), du kartus Vilniaus “Saliuto” komandoje ir vieną kartą (1970m.) Kėdainių “Nevėžio” komandoje. Būtent su “Nevėžio” komanda vieną kartą per savo karjerą laimėjome taurę. Toje komandoje žaidė ir Gintautas Papečkys.
Po to kurį laiką teko žaisti ir Kaliningrado “Baltikos” komandoje, ir Ukrainoje. Buvau kviečiamas į Vilniaus “Spartako” meistrų komandą. 1975 m. Kapsuko “Sūduva” laimėjo Lietuvos čempionato bronzos medalius. Man irgi teko žaisti toje komandoje. Žaisti futbolą baigiau, kai man buvo 42 metai. Per savo karjerą du kartus buvau pripažintas geriausiu Lietuvos vartininku.
Beje, iš 1962m. finalo dalyvių, gyvi likę gal keturi žaidėjai.
Ar populiarus tais laikais buvo futbolas Marijampolėje?
Spęskite patys. Rungtynes stebėdavo nuo 1500 iki 2000 žiūrovų. Futbolininkai buvo pagarboje. Eidavai gatve ir visi su tavim sveikinasi. Po rungtynių, būdavo, su draugais užsukdavome į restoraną “Midaus ragas”. Kai tik įeidavome į restoraną visi atsistoję plodavo. Materialinės ir gyvenimo sąlygos būdavo geros. Aišku, ne visais laikotarpiais. Mes būdavome įforminti dažytojais, tekintojais, šaltkalviais ir t.t., nors į darbą nevaikščiodavome. Mūsų darbas buvo žaisti futbolą. Jeigu būčiau turėjęs norą galėjau dirbti, pagal tas pareigas ir būčiau gavęs papildomus pinigus. Mūsų atlyginimai siekdavo 170 tuometinių rublių. Tai buvo nemaži pinigai.
Papasakokite truputi apie savo šeimą? Iš kur tas delnų didumas ir rankų stiprumas? Mano tėvai tikri Marijampoliečiai. Tėvas, mano senelis, prosenelis buvo gatvės grindinio klojėjai, skaldydavo ir tašydavo akmenis. Jie yra grindę Marijampolės gatves. Matyt atsigimiau į juos. Gal dėl to mano tokios stiprios rankos. Aš turėjau du brolius – Juozą ir Praną. Jie abu taip pat pasižymėjo fizine jėga . Abu jie buvo boksininkais ir yra pasiekę svarių laimėjimų tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Vienas brolis žuvo 1995m., kita palaidojau prieš nepilnas dvi savaites. Kaip vertinate šiandieninių vartininkų žaidimą? Vartininkai gerai žaidžia “ant linijos”. Baudos aikštelės plote, mano nuomone žaidžia prasčiau. Išėjimai iš vartų nelabai apskaičiuoti. Man labai retai įmušdavo įvartį iš kampinio. Praktiškai visus kamuolius aš “susirinkdavau” arba išmušdavau kumščiu toliau nuo savo vartų. Negirdžiu per rungtynes vartininkų balso. Mano laikų vartininkai balsu pranešdavo apie savo veiksmus, ir stengdavosi vadovauti draugų žaidimui.
Koks buvo jūsų laikų futbolas?
Jis buvo techniškesnis ir malonesnis akiai. Aišku jis buvo lėtesnis. Mažiau buvo grubumo ir jėgos naudojimo. Man įsiminė techniški ir protingi žaidėjai su kuriais man teko žaisti. Tai Gintautas Papečkys, Bronius Dambrauskas, Saulius Stankūnas, Algimantas Gabrys. Ypač išskirčiau G.Papečkį. Jis gerai matydavo aikštę, buvo labai techniškas, jausdavo kokius veiksmus atliks priešininkas. Neįmušęs įvarčio iš aikštės neišeidavo. Šiuolaikinėje “Sūduvoje” man patiko Wiler Oliveiro.
|
