|
 Šeštadienį FK “Sūduva” jau penktą kartą dalyvaus Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyro finale. Tarybiniais laikais buvo kovojama dėl vadinamos “Tiesos” taurės, kuri dabar prilyginama LFF taurei. Pirmas kartas, kai “Sūduva” pateko į finalą buvo 1962m., antrą kartą marijampoliečiai tokia teisę įgijo 1976m, trečią 2002m. ( LFF taurės finalas). Ketvirtas kartas (2006m.) buvo kol kas pats sėkmingiausias “Sūduva” – pirmą kartą klubo istorijoje iškovota LFF taurė. Prieš šeštadienio rungtynes pakalbinome 1976m. Kapsuko “Sūduvos” kapitoną marijampolietį Gintautą Papečkį (žinomo Lietuvos futbolininko Tado Papečkio tėvą)
Kokį rezultatą jūs prognozuojate šeštadienio rungtynėse? Mano nuomone šias finalines rungtynes “Sūduva” turėtu laimėti. Sprendžiu iš to kiek mačiau šiame sezone “Sūduvos” žaidimą. Mačiau “Sūduvos” rungtynes su “Tauru” manieže, žiemą. Tada marijampoliečiai atrodė geriau. Tikėkimės kad ir finalo rungtynėse “Sūduva” įveiks savo priešininką. Praeitame sezone “Sūduvos” sudėtis buvo stipresnė. Šiemet matau atnaujintą ir atjaunintą komandą. Kiek leidžia galimybės aš seku “Sūduvos” žaidimą. Kaip atrodė ir kuo pasižymėjo 1976 m. “Sūduva”? 1976 m. komandoje visi žaidėjai buvo vietiniai, marijampoliečiai. Iš kur atsirado noras žaisti ir meilė futbolui? Pirmiausia pradėjome spardyti kamuolį miesto sodo teniso kortuose. Buvo labai patogu, nes kamuolys neišskrisdavo iš aikštės ribų, nes buvo aptvertas. Mes patys organizuodavomės varžybas tarp gatvių, kiemų. Ir daugelio iš mūsų to meto komandos žaidėjų buvo toks sportinis kelias.Šito labiausiai pasigendu dabar, nes nematau, kad jaunimas žaistų futbolą kiemuose kaip būdavo mano vaikystės ir jaunystės laikais. Kaip ruošėtės 1976m “Tiesos” taurės finalo rungtynėms? Prieš finalines rungtynes buvome išvykę į savaitės trukmės treniruočių stovyklą Šilutėje. Iš ten tiesiai vykome į Vilnių, kur “Žalgirio” stadione buvo žaidžiamos finalo rungtynės. Aišku, buvo didelis noras laimėti. Nepasisekė. Rungtynių pabaigoje mes ko gero labiau pavargome negu priešininkų komandos žaidėjai. Matyt atsiliepė fizinis pasirengimas. Kaip klostėsi rungtynės ? Pirmą kėlinį abi vienuolikės žaidė gana atsargiai, nedidele sparta, todėl įvykiai aikštėje didesnių emocijų nesukėlė. Pirmojo kėlinio žaidimas, matyt, netenkino nei kauniečių, nei mūsų. Tad po pertraukos jau nuo pirmų minučių žiūrovai tapo aštresnių, įdomesnių įvykių liudininkais. 55 minutę prie „Sūduvos” vartų keliamas kampinis ir B. Malžinskas, niekieno netrukdomas, galva jį nukreipia į A. Gustaičio vartų tinklą. Po kelių minučių pasekmė tapo lygi: iš kairės po baudinio pakeltą kamuolį mūsų komandos žaidėjas Z. Kazakevičius, iš arti, taip pat niekieno netrukdomas, pasiuntė į vartus – 1:1. Pagrindinis laikas baigėsi lygiosiomis. Per pratęsimą atrodė kad prireiks 11 m baudinių. Bet po J.Kvedaro perdavimo V.Lydeka pelnė įvartį 109 min.
Prieš metus (1975m.) buvome laimėję bronzos medalius Lietuvos čempionate, ir norėjosi laimėti taurę. Deja.. Kauno “Kelininko” komanda tuo laiku buvo Lietuvos čempionai. Papasakokite trumpai apie savo kaip futbolininko karjerą? Aš Marijampolės reprezentacinėje komandoje (įvairiose Lietuvos lygose) žaidžiau 18 metų. Suaugusiųjų komandoje pradėjau žaisti kai man buvo 15 metų. Prieš tai lankiau treniruotes sporto mokykloje. Buvau kviečiamas į Vilniaus “Žalgirio” komandą. Tuo laiku tai buvo reprezentacinė Lietuvos komanda. Kurį laiką žaidžiau dublerių komandoje, bet man ten nepatiko ir grįžau į tuometinį Kapsuką. Metus laiko (1970m.) žaidžiau Kėdainių “Nevėžio” komandoje ir su ja laimėjome “Tiesos” taurę ( Lietuvos futbolo federacijos taurę). Rungtynėse dažniausiai žaisdavau puolėjo arba saugo pozicijose. Žaisdamas “Sūduvoje” per savo karjerą pelniau ne mažiau kaip 100 įvarčių.
Įsimintini man kaip futbolininkui 1975m. Tais metais mes laimėjome bronzos medalius. Ir tais pačiais metais Vilniaus “Žalgiris” atvažiavo į Marijampolę ir žaidėme draugiškas rungtynes su tais laikais vadinama meistrų komanda. Buvo susitarta, kad populiarinant futbolą Lietuvoje, “Žalgiriui” grįžtant iš Kaliningrado, bus sužaistos draugiškos rungtynės. “Sūduva”, senajame stadione stebint 4000 žiūrovų, pralaimėjo tik 0:1 . Ar daug žiūrovų stebėdavo rungtynes tuo laiku? Ir tuo laiku futbolas buvo populiarus Marijampolėje. Rungtynes kai žaisdavo “Sūduva” stebėdavo virš 1000 žiūrovų. Kur to meto “Sūduvos” stiprybės šaknys? Visos Marijampolės komandos, kuriose aš žaidžiau buvo sudarytos iš vietinių žaidėjų. Tie patys žaidėjai kartu žaidėme keletą metų. Ir po kelių metų bendro darbo ateidavo pirmieji rezultatai. Tuo laiku ne pinigai buvo svarbiausia. Mes degėme noru kuo geriau sužaisti ir garsinti savo miesto vardą.
1976 m. "Tiesos" taurės finalinėse rungtynėse "Sūduvai" atstovavo:A.Gustaitis, V.Burjanas, J.Paškevičius, V.Kasparavičius, A.Gabrys, B.Golnikas, Z.Kazakevičius, G.Papečkys, G.Juška, B.Dambrauskas, E.Žilovas, E.Kurguznikovas. Treneris J.Rudžianskas
|
